Ne (svarbu)

Nebenoriu iš to juoktis. Nebenoriu ir kalbėti rimtai. Tiesiog norisi stipriai užmerkti akis..taip, kad net blakstienų tušo gabalėliai išpurvintų skruostus. Ir patikėti, kad viso to nebuvo. Kad aš likau tokia pat gera, kaip ir buvau anksčiau. Kaip buvau visada.
Per šį vidinės apgaulės laikotarpį šaukiausi pagalbos visų. Ne tam, kad palaikytų, o tam kad apšauktų ir stumteltų bent viena kriptimi nepaisant to - teisinga ji pasirodys laikui bėgant ar ne. Tikėjau rasti bent vieną žmogų, kuris nebijotų pajusti atsakomybės už kito likimą. Kuris nekalbėtų man apie visagalį laiką ir savaime ateinančius atsakymus. Kuris nesišypsotų man, nesakytų, kad viskas bus gerai vienaip ar kitaip. Nes taip nebūna…pasaulis man nepadėjo. Jis tik juokėsi, arba buvo kurčias.
Laikas neišsprendė nieko. Tik dar labiau klampino mane į dviprasmiškų sąvokų pelkes. O aš savo ruožtu, ten tempiausi ir kitus, tikėdamasi išlipti į paviršių. Neišlipau. Ir neleidau bent kam nors išsigelbėti. Svajonių eskizai tapo kaip pamažu ateinančio pavasario debesys. Nenuspėjami ir nuolat besikeičiantys. Laiku nepasirinkau, bijodama suklysti ir taip nužudžiau save. Pamažu, niekam nepastebint ir tyliai.
Vakarais, pasauliui atitolus nuo mano gyvenimo, nesuvokiamų minčių drėkinanomis akimis klausinėjau širdies, ką ji jaučia. Ar baimę, ar gėdą, ar skausmą, o gal nors gabalėlį meilės kam nors? Tačiau ji taip pat nuo manęs nusisuko. Garsiai daužydama krutinę, ji nei nesušnibždėjo…gal ji mirė anksčiau nei aš pati?
Metas susirinkti popierius nuo dovanų, kurias atsiuntė gyvenimas ir kurių aš nesugebėjau priimti. Grąžinti taip pat ne. Metas gydyti sielą, iškruvinti laikrodžiui nosį ir trenkti telefonus į sieną. Ištrinti nuotraukas, atsiimti pasakytus žodžius. Išrėkti pasauliui, jog esu viena ir retoriškai paklausti, ar dabar jis man leis gyventi. Sausai. Be jokių šiurpulių ir vyriškų pečių vietoj pagalvės. Tiesiog taip, kaip ir kažkada anksčiau, kai žodis meilė man reiškė dešimtbalius žemės drebėjimus, šimtais metrų į viršų iššovusius geizerius ir sprogstančias žvaiždes akyse. Kai šis žodis buvo vienintelis, kuriuo šventai tikėjau.
Man metas eiti. Su šypsena sukąstais dantimis ir niekad neišriedančiomis ašaromis. Metas pasitraukti iš kelio tiems, kam jį buvau užstojusi.
Viskas bus gerai. Bent jau kol tikėsiu, kad stiprybė eina greta manęs.

Norėčiau klykti atsiprašymų kupinas raudas, klupodama ant adatų ir peilių ašmenų. Ne tam, kad atleistum, o tam, kad pačiai palengvėtų.
Praleidau daug laiko įkalinusi tave už grotų, prie kurių tik kartais prisiartindavau paglostyt tavo juoda ugnim ošiančią galvą. Leidau baimei ir melui apibrėžti mane, pasakoti mūsų istoriją ir kurti krūvas pasiteisinimų, kad dar išlosčiau nors truputį laiko. Laiko kam? Minutės, valandos ar mėnėsiai. Bėgo, nepakeisdami nieko, tik dar labiau tave luošindami. O aš kaip apsėstas likimo kalvis stebėjau tavo agoniją lindėdama kampe. Laukdama pačios neįvardinto stebuklo, kai širdis įgautų priežastį plakti.
Dabar belieka tik stebėti meilei bundančią gamtą ir jos nejausti. Laukti kažko, ko nesulaukėm dviese. Jis išsilaisvino, tik gaila per vėlai. Mano pačios rankų suluošintas, toli jis nepabėgs, nors norėčiau. Įleido mane - susargdinau. Dabar nebeįleis - nebus, kas išgydo.
Kažkada buvau stiprybė, meilė ir pavasario vėjas plaukuose. Net sau pačiai. Kai visam pasauliui matant pravirgdavau vien išvydusi mažą sušalusį kačiuką. Dabar tos ašaros geriasi į vienintelę pagalvę dvigulėje lovoje, kai pasibaigus dienai, niekam nematant aš kylu į kovą su savo pačios demonais ir bundant ryte tų ašarų atsisako koketiškai spindinčios akys.
Neturėjau šitiek laukti. Neturėjau versti laukti ir nieko kito. Turėjau imti bėgti pati, kol atsisukus nebesimatytų nei vienos priežasties mintims ir jausmų audroms, kurios dėja nusiaubė mane mylinčių žmonių gyvenimus. Galbūt tada, bent ilgesys būtų nurodęs tinkamą kryptį.
Sako gyvenime niekad nebūna per vėlu. Dėja, ne vienas žmogus nustato šį laiką.

Buvau pamiršusi, kaip pasiilgau lietaus barbenimo į palanges. Ir nors vaizdas už lango, o ypač pojūčiai išėjus į lauką dar labiau prie žemės prispaudžia norą šypsotis, juk visi mes žinome, kad bjaurią šlapdribą mėtantis dangus nebežada speigų ir ilgų žiemos mėnesių. Dabar košė po kojomis ima kvepėti pavasariu ir lengvais švarkeliais.

Man patinka rytinė kava darbe, nes turiu galimybę sėdėti prie didelio lango su vaizdu į mišką ir jaukų gyvenamųjų namų kvartalą. Tuomet jaučiuosi ypatingai. Kavos garai geriasi į mano lūpas ir kutena nosį, o mieguistos akys dar labiau prisimerkia. Taip kartais aš gaudau akimirkas mintimis ir pojūčiais, kai rankos nekyla siekti fotoaparato.

Metas išsiplauti kavos puodelį ir kibti į darbus. Guviai išsirąžau, nes jį mėgstu. Myliu ir kitaip dievinu. Keista girdėti jums. Keista jausti man. Keista ir beprotiškai gera. Nes kam nors paklausus: „Kaip gyveni?” aš iš visos širdies atsakau : „Puikiai”. Nes dirbu svajonių darbą, svajonių ofise.

Ofisas dideliais langais ir erdviomis patalpomis kvepiančiomis rąstais. Jis stebuklingoje vietoje, prie miško, vandens telkinio apaugusio nendrėmis ir prie jaukaus gyvenamųjų namų kvartalo, kur vasaros vakarais žaidžia ir dviračiais važinėjasi gyvybė vaikišku balsu. Mano darbinė apranga sportiškai seksuali. Aptemptos samanu spalvos kelnės, ilgi batai, patogūs marškinėliai ar šiltas jaukus megztinis (priklausomai nuo metų laiko).
Iki savo kabineto žygiuoju per pačią mieliausią man pievą, batų nosimis rinkdama rasos lašus, rankoje tvirtai laikydama darbinį krepšį. Iš toli su manimi sveikinasi bendradarbiai. Imu šypsotis ir dar labiau laukti ir mylėti ateinančią dieną.
Įėjusi į kabinetą, kaip šiandien, taip ir dar daug dienų prieš tai, pajaučiu, kaip svarbu daryti tai, kas tave daro laimingu. Tuomet ir į viršvalandžius dėmėsio nekreipi, kartais net jų nori, ir „nuplaukę” pietūs neskaudūs. Pasidedu darbo krepšį ir išsitraukiu juodos duonos - geriausia dienos pradžiai.

Glostau savo mylimiausio kolegos nosį ir vaišinu šiltu gabalėliu. Skatinimas labai svarbi priemonė tikslams pasiekti. Turim daug neįgyvendintų projektų, ir šalčiams nebestingdant mūsų gyvenimų, pats metas juos pradėti.

Kaip pradėsim šiandieną? Skatinimu. Švelnumu delne beslystančiu tvirtais kaklais. Ir jėga drebinančia žemę. O tada mokslas ir kantrybė. Tik jokiais būdais nepamirštant nerūpestingumo, juoko ir ryšio stiprybės, kas užvis svarbiausia norint perbėgti dykumas, įkopti į kalnus ir iškelta galva pasakyti: „Aš padariau.”

Ji buvo mažas juodas kamuoliukas, gyvybės ir vilties pilnomis akimis žiūrėjo į mane iš nuotraukos gyvūnų globos puslapyje. Jau seniai norėjau šuns. Svajojau apie karališkąjį Berno aviganį. Tačiau pamačiusi tą vargšą benamį padarėlį, nusprendžiau padaryti gerą darbą ir jam, ir sau. Nulėkusi į nuo susižavėjimo ir gailesčio šuksnių pilną ozo pievelę, dešimčiai minučių tapau mažu vaiku. Išdidžiai žingsniavau pro parduotuvių lentynas prie krutinės glausdama vos poros menesių visiškai juodą labradoro mišruniukę. Viskas atrodė tobula. Iki tos pačios dienos vidurnakčio.

Tada ir prasidėjo visi sunkumai, kuriuos kaip karmą į mano namus įnešė nekalta būtybė “su graudžia istorija parašyta “jos pačios” lūpomis”. Visų pirma:

• Globos namai man ją atidavė be karantino. Kas, kiek paskui teko suprasti - neteisėta. Mažoji sirgo sunkia liga, nuo kurios, kaip sakė veterinaras, pasveikti tikimybė lygi 50-čiai procentų. Gydymas man kainavo 600 litų. Šuo pasveiko.
• Tada pasireiškė kitos dvi ligos. Ne tokios sunkios, bet velgi man kainavo papildomus 300 litų.
• Galiausiai jėgas atgavęs šuniukas ėmė augti ir davė man suprasti su kuo turiu reikalų. Čia istorija ir prasideda.

2011 metais mano gyvenimas stipriai ant manęs įsiuto. Gniauždamas kumščius nustojo ėjęs pats. Dar iki dabar tenka įsirėžus jį stumti. Blogiausia, kad negana to, jog sunku, dar ir kartais pasimetu, kai kelias ima šakotis ir padvelkia permainomis. O mano atbukusi uoslė nebeužuodžia, kurios iš jų dvokia.
Apkamšiusi gyvenimą paprastumo taisyklėmis gavau progą įrodyti, kad jos teisingos. Ir štai čia ištrūko sunkioji aplinkybių artilerija. Įvarė į kampą ir dabar saldžiai laukia mano klaikios vidinės agonijos paskutiniam šūviui.
Maniau,kad vertybės laikui bėgant nesikeis. Man jos patiko. Man patiko mylėti ir džiaugtis smulkmenomis. Mėgautis akimirkomis. Man patiko Jo rankos, skruostikauliai ir keista ugnelė akyse. Kaip ir kito šypsena. Branda užsipildę žodžiai ir jėga persmelkti apkabinimai.

Visi mes tampam apgavikais atėjus tam tinkamam laikui. Egoizmas persipyna su naturaliu noru rasti priežastį plakti savo širdžiai. Rasti prasmę atnešti puodelį kavos į lovą. Prasagstyti marškinius, kad išleistum karštį.

Laikas, kurį užrakinau praeities skryniose, gasdinančiai daužo per dangčius. O kas jei neatlaikys spynos ir viskas pabirs visiems prieš akis? Tada aš bėgsiu. Nusprendžiau. Nebepakelsiu dar vienos klausimų bangos iš tų seksualių vyriškų lūpų, kurios paniškai bijojo pralaimėti.

O pralaimėjau matyt tik aš. Mano gyvenimas vis dar išdidžiai stovi vietoje, o aš ieškau būdų jį išjudinti. Apgaudinėju pati save raudonu lūpdažiu išpiešdama laimingą šypseną. Kad nebūtų abejojančių, kad po tuo slypi kažkas purvino ir koktaus. Net širdis ima tuo tikėti. Tačiau gyvenimas ne. Stovi vietoj, net mažuoju piršteliu nepatardamas krypties.

Gal šitaip ir turi būti? Juk vieną dieną visa tai kažkur stumtels. O ar ten bus gerai, priklauso tik nuo požiūrio.

Apkabinu jo pečius ir bandau suvokti, kodėl ten ir kodėl taip. Pėsčiomis, tik su kuprine ant pečių, be užsakytų viešbučių ar kokio kito stogo virš galvos. Tiesiog taip - skersai tą laukinę šalį tik savo pačio kojomis. Paskui gal į Nepala, arba kaip dievas duos.

Dar žvilgteliu į jo akis. Atsakymo nesuprantu. Paduodu voką ir sumurmu: einu, nes tuoj susigraudinsiu. Žinau, jog dar ne vieną naktį galvosiu, kur jis, kaip jis, ar nesusirgo, ar nesusižeidė, ar grįš vieną dieną čia. Ir lygiai taip pat bandysiu pamiršti, kad mėgstamiausias jo filmas buvo “Into the wild.”

“Keliauk daugiau ne kojomis, o protu. Kuo daugiau pagriebk akimis. Girdėk, klausykis, liesk ir jausk. Kai kojos pavargs - eik širdimi. Nes kelias - tai tavo gyvenimas. Tu iš jo jau dabar pasiemei daug daugiau, nei kiti pasiima per visą savo istoriją. Pabėgęs nuo ūžiančių mašinų kamščiuose, nuo žadintuvo kiekvieną rytą tą pačią valandą, nuo ne tavo pačio pasirinkto nuovargio, nuo kasdien pilnėjančių universitetų salių ir prirašytų popierių, nuo skambančių vestuvių varpų ir ne laiku gimusių kūdikių. Nuo to, ko visi nekenčia, bet visi dirbtinai nori ir kas liūdniausia siekia.

Tikiuosi, kadanors bus išleista knyga apie tavo keliones, kuri pakeis žmonių gyvenimus. Kaip niekas kitas žinai, kaip dažnai reikia postūmio ir stiprybės nepasiduoti.

Tu ne tik mano draugas. Tu mano sielos dalis, kurioje vis pyldosi svajonė. Keliauti, pabėgti ir svarbiausia gyventi.

Ir nepamiršk, kad kelyje link savo svajonės gali atsitrenkti į sausiausias dykumas ar net į gražiausias oazes. Betkuriuo atveju - niekuomet nesustok.

Ir žinoma… Sugrįžk.”

Tu pasikeitei.

Matyt tu teisus. Žvelgiu į veidrodį - stovi nebe ta. Man pabodo dalykai, kuriuos mėgau ankščiau. Aš maniau, jog liksiu nepasikeitus. Žiūriu į delnus -  per daug randų. Per ilgai rankiojau šukes nuo savo ir nuo kitų tako.

Vyrai vis grįžta į mano gyvenimą lyg būtų kažką pamiršę, o aš nesugebu rasti nei menkiausios priežasties juos pasitikti su meile. Susirgo siela. Nuo per daug vartotų jausmų slopinamųjų - vėjyje tirpstančių cigarečių dūmų ir pigaus vyno.

Tačiau man dar norisi daugiau. Norisi širdies dūžių, kurie sulankstytu laikrodžių rodykles. Noriu kažko daugiau nei vėjas pavasarį, nei rytinė šypsena.

Dabar begu nuo savo silpnybių. Ir kai pasakiau tau : „Taip”, po kelių akimirkų norėjau atsuktį bent trejetą valandų atgal ir savęs paklausti: „Ar  tu tikrai to nori?”. Galbūt tada būčiau apsisukusi ir išėjusi.  Svarbiausia nesigailėjusi. Nes dabar nebeturiu draugo. Ir tas nelemtas, degantis pragaro liepsnose „Taip”, niekuomet jo ir nesugražins.

Mano sąžinė pasidengė samanomis. Emocijos virto butaforinėmis kaukėmis. Turėjau būti laiminga. Tačiau neesu. Ir taip beviltiškai liūdna laikyti tavo ranką. Vienintelis jausmas, ką tau jaučiu. Liūdesys. Nes laukiau bent jo kvapo šitiek laiko. Metų metais svajodama šaukiausi sugrįžimą. Bet tu pavėlavai. Kažkas svarbaus manyje tavęs nebesulaukė.

Tu mane praradai. Ir tik tada tau manęs prireikė. O kad būčiau žinojus.  

 Aš pasikeičiau.

Meilės istorija. Kaip banalu ar ne? Net jei ir banalu, tam kas ją pasakoja, tai greičiausiai buvo priežastis plakti širdžiai. Arba jai sudužti.

Mūsų meilė buvo keista ir kitokia tuom, jog buvo per atstumą. Per 1800 kilometrų. Ji kėlė ir tupdė lėktuvus. Ji gaudė mašinos variklyje ilguose keliuose. Ji degė akyse, liepsnojo lūpose ir  šildė apkabinimuose. Ji buvo jėga, su kuria sukosi žemė, mėlyna spalva, kurią pavogė dangus. Ji buvo mūsų jausmas. Ar pameni? Abu pamenam, bet tiek, jog sunku patikėti, kad tai kažkada buvo tiesa.

Dabar po kojom pinasi purvini lapai rudens, kurio mes nebesulaukėm dviese. Dangus pilkas, lėktuvų nebesimato, mašinos nebesigirdi ir niekas taip nebeapkabina.

Kai imu apie tai galvoti nesuprantu, kur staiga ėmė gesti meilė. Kada viskas ėmė prarasti prasmę ir kuomet ėmė nebepakenčiamai daugėti pakeltų tonų, neatsakytų telefono skambučių, melo… Skiriantis skaudžiausia ne tik  tai, jog sunku imti gyventi be to žmogaus, bet tai, kad kažkada juk sugebėjai jį beprotiškai mylėti, o dabar taip beviltiškai nebe… o gal vis dar, tik kitaip, o to suprasti nebepajegi. Ir lengviausiu keliu tampa žodis “Išeinu”. O kas jei tas žmogus būtų vienintelis šioj žemėj? Iš tiesų ir yra, tik apie tai nesinori galvoti.

Aš išėjau dėl kitų priežasčių. Aš nebemokėjau jo padaryti laimingo, nes pati tokia nebesijaučiau. O jis nuostabus žmogus. Dabar regis susitikinėja su kita. O tai skatina ašaras. Nes aš nemokėjau priversti jo jaustis “gerai, jaukiai…”. Kartais sveika tiesiog nežinoti, kai kitam žmogui sekasi. Todėl aš tai dabar ir pasirenku. Vaikiškai ištryniau iš visur, pasilikau tik telefono numerį. Kadanors paskambinsiu. Bet ne dabar, ne artimiausiu metu.

Šiandienai dar renkuosi mintimis paskraidyti lektuvais. Tais pačiais maršrutais. Pavaikščioti gatvėmis svetimame mieste, kuriame gyvenai. Parūkyti prie spalvotų fontanų ir dar akimirkai dirstelt į tavo namą. Paklausyti mūsų dainos ir galiausiai tapti vėl svetima sau ir šalta kitiems.

ATB- Missing.mp3

Mano pasaulyje nedrįskit uždegti šviesos. Ant seno sietyno sutūpę miega mano sapnai.

Skaičiuokit žingsnius, nes per toli nuėję, galit neberasti kelio atgal.

Mano smelėtame danguj nebesimato saulės ir reikia prisimerkti - nevilties dulkės išgriauš akis.

Kažkur tolumoje įžvelgsi sausą medį be lapų, šalia besirydinejančius dulkių kamuolius, išgirsi padrikai dunksinčias žirgo kanopas. Žirgo, kurio nebesimato. Bet jis kažkur yra.

Aš sėdžiu savo pasaulyje, po dideliu, išsikerojusiu medžiu. Susivėlusiais plaukais užkritusiais ant veido, rankas numetusi ant kojų, pilnomis panagėmis tavo odos, žiūriu seniai viskam atbukusiu žvilgsniu į tolį, dar vis šiek tiek laukdama tavo žingsnių, kurių garsą užrakinau savo ausyse, kai nesugebėjau tavęs sulaikyt. 

Jie skamba ne meiliai. Jie tolsta. Vis iš naujo.

 Pučia vėjas, stiprėjančiais gūsiais, nešdamas graužiantį smėlį, užpildamas akis, kuriose dūsta viltis, užliedamas nusvirusius lūpų kampučius, užklodamas rankas, kurios taip beviltiškai bandė sulaikyti, tai, kas buvo pasaulio šviesa, ryškus, juodas, piestu stovintis žirgas, švelnus aksominis smėlis, saulėje raibuliuojantis jūros vanduo.

Nebėra tavęs ir mano pasaulis miršta.

Smėlio vis daugiau ir daugiau.

 Man darosi sunku kvepuoti, o ir matyt…aš nieko nebematau.

Dar akimirką regis įžvelgiau tave ateinant, nors tikriausiai tik labai norėjau…

Akis visai užžėrė smėlis.

Viltis užduso.

Širdis nurimo.

Pirštų galiukai nustojo krupčioti.

Tu nebeateisi.

Hurts - Stay.Mp3

Kartais apima geliantis nerimas, jog niekuomet jo nesutiksiu. Arba niekad nesulauksiu Taves..

Aš laukiu tavęs
Be galo ilgai.
Jau žvilgsnis prigeso.
Pražilo plaukai.
Aš laukiu tavęs.
O tavęs vis nėra.
Jau audros praėjo.
Jau baigės giedra.
Aš laukiu tavęs.
Už lango ruduo. -
Ir debesys tamsūs,
Ir drumstas vanduo.
Aš laukiu tavęs.
Meta medžiai lapus.
Tu tikriausiai ateisi,
Tik manęs nebebus.